Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. birželio 27 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Priemonės, skirtos skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata – Direktyva 92/85/EEB – Draudimas atleisti iš darbo – Darbuotoja, kuri apie savo nėštumą sužinojo tik pasibaigus ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pareikšti nustatytam terminui – Galimybė pareikšti tokį ieškinį, jei per dvi savaites pateikiamas prašymas priimti pavėluotai pareikštą ieškinį – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Veiksmingumo principas“
Byloje C‑284/23
dėl Arbeitsgericht Mainz (Mainco darbo teismas, Vokietija) 2023 m. balandžio 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2023 m. gegužės 2 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
TC
prieš
Haus Jacobus Alten- und Altenpflegeheim gGmbH
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, teisėjai N. Wahl ir M. L. Arastey Sahún (pranešėja),
generalinis advokatas J. Richard de la Tour,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Firma Haus Jacobus Alten- und Altenpflegeheim gGmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt I. Michalis,
– Europos Komisijos, atstovaujamos B.-R. Killmann, D. Recchia ir E. Schmidt,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110) išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant TC ir Firma Haus Jacobus Alten- und Altenpflegeheim gGmbH, pagal Vokietijos teisę įsteigtos bendrovės, valdančios vyresnio amžiaus asmenų globos įstaigą (toliau – Haus Jacobus), ginčą dėl TC, kuri tuo metu buvo nėščia, atleidimo iš darbo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pagal Direktyvos 92/85 2 straipsnio a punktą „nėščia darbuotoja“ – tai nėščia darbuotoja, kuri praneša apie savo padėtį savo darbdaviui pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką“.
4 Tos pačios direktyvos 10 straipsnyje „Draudimas atleisti iš darbo“ nustatyta:
„Kad būtų garantuotas 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių, kaip numatyta šiame straipsnyje, laikymasis, nustatoma, kad:
1) valstybės narės imasi būtinų priemonių uždrausti 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų atleidimą iš darbo nuo jų nėštumo pradžios iki 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų motinystės atostogų pabaigos, išskyrus su jų padėtimi nesusijusius išskirtinius atvejus, leidžiamus pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką, ir, kur taikoma, jei kompetentinga institucija yra davusi savo sutikimą;
2) jei 2 straipsnyje nurodyta darbuotoja yra atleidžiama iš darbo per 1 punkte nurodytą laikotarpį, darbdavys turi nurodyti pagrįstas jos atleidimo priežastis raštu;
3) valstybės narės imasi būtinų priemonių apsaugoti 2 straipsnyje nurodytas darbuotojas nuo atleidimo iš darbo, kuris pagal 1 punktą yra neteisėtas, padarinių.“
5 Minėtos direktyvos 12 straipsnyje „Teisių gynimas“ nurodyta:
„Valstybės narės nustato savo nacionalinėje teisinėje sistemoje tokias priemones, kurios suteikia teisę visoms darbuotojoms, manančioms, kad buvo pažeistos jų teisės dėl šioje direktyvoje numatytų pareigų nesilaikymo, pateikti ieškinį teisme ir (arba) sutinkamai su nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika kreiptis į kitas kompetentingas institucijas.“
Vokietijos teisė
6 2017 m. gegužės 23 d. Gesetz zum Schutz von Müttern bei der Arbeit, in der Ausbildung und im Studium (Mutterschutzgesetz) (Įstatymas, skirtas motinoms, kurios užsiima profesine veikla, mokosi ar studijuoja, apsaugoti (Motinystės apsaugos įstatymas)) (BGBl., 2017 I, p. 1228, toliau – MuSchG) 1 straipsnyje „Draudimas atleisti iš darbo“ nustatyta:
„1. Moters atleidimas iš darbo yra neteisėtas:
1) nėštumo laikotarpiu;
2) iki keturių mėnesių po persileidimo, įvykusio po dvyliktos nėštumo savaitės; ir
3) iki jos apsaugos po gimdymo termino pabaigos, bet ne trumpiau kaip iki keturių mėnesių po gimdymo,
jeigu darbdavys apie nėštumą, persileidimą po dvyliktos nėštumo savaitės arba gimdymą žino atleidimo iš darbo momentu arba jeigu apie tai darbdaviui pranešama per dvi savaites nuo pranešimo apie atleidimą gavimo. Šio termino praleidimas nėra laikomas pažeidimu, jei vėlavimas atsirado dėl priežasties, už kurią moteris nėra atsakinga, ir jei pranešimas pateikiamas nedelsiant. Pirmas ir antras sakiniai mutatis mutandis taikomi parengiamosioms priemonėms, kurių imasi darbdavys, siekdamas atleisti moterį iš darbo.
2. Aukščiausioji federalinės žemės institucija, atsakinga už profesinę sveikatą ir saugą, arba jos paskirta institucija gali išimties tvarka paskelbti, kad nutraukti darbo sutartį leidžiama išimtiniais atvejais, nesusijusiais su moters būkle nėštumo laikotarpiu, po persileidimo po dvyliktos nėštumo savaitės arba po gimdymo. Pranešimas apie sutarties nutraukimą turi būti rašytinis ir jame turi būti nurodyta sutarties nutraukimo priežastis.
<...>“
7 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1969 m. rugpjūčio 25 d. Kündigungsschutzgesetz (Apsaugos nuo neteisėto atleidimo iš darbo įstatymas) (BGBl., 1969 I, p. 1317) (toliau – KSchG) 4 straipsnyje „Kreipimasis į [Arbeitsgericht (Darbo teismas, Vokietija)]“ nustatyta:
„Kai darbuotojas nori ginčyti atleidimą iš darbo dėl to, kad jis socialiai nepagrįstas arba dėl kitų priežasčių teisiškai negaliojantis, per tris savaites nuo rašytinio pranešimo apie atleidimą iš darbo jis privalo [Arbeitsgericht (Darbo teismas)] pareikšti ieškinį, kuriuo būtų siekiama pripažinti, jog atleidimas iš darbo nenutraukė darbo santykių. 2 straipsnyje nurodytu atveju ieškinys pareiškiamas siekiant pripažinti, kad darbo sąlygų pakeitimas yra socialiai nepagrįstas arba teisiškai negaliojantis dėl kitų priežasčių. Jei darbuotojas pateikė skundą darbo tarybai (3 straipsnis), jis prie ieškinio prideda darbo tarybos nuomonę. Jeigu atleidimui iš darbo reikalingas valdžios institucijos sutikimas, terminas ieškiniui darbo teisme pareikšti pradedamas skaičiuoti tik nuo tos dienos, kai darbuotojui pranešama apie valdžios institucijos sprendimą.“
8 KSchG 5 straipsnyje „Pavėluotai pareikštų ieškinių priėmimas“ nustatyta:
„1. Jei darbuotojas negalėjo pareikšti ieškinio per tris savaites nuo rašytinio pranešimo apie atleidimą iš darbo gavimo dienos, nepaisant to, kad buvo imtasi visų pagrįstų atsargumo priemonių, darbuotojo prašymu ieškinys turi būti priimtas vėliau. Tai taikoma ir tuo atveju, jei moteris apie savo nėštumą sužinojo dėl priežasties, už kurią ji nėra atsakinga, tik pasibaigus 4 straipsnio pirmame sakinyje nurodytam terminui.
2. Kartu su prašymu pateikiamas pats ieškinys; jei ieškinys jau pareikštas, jis turi būti nurodytas prašyme. Be to, prašyme taip pat turi būti nurodytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios vėlesnį ieškinio priėmimą, ir jų patikimumo užtikrinimo priemonės.
3. Prašymas priimtinas tik per dvi savaites nuo aplinkybių, susijusių su kliūtimi pareikšti ieškinį, pašalinimo. Pasibaigus šešiems mėnesiams skaičiuojant nuo praleisto termino pabaigos, prašymo pateikti nebegalima.
<...>“
9 KSchG 7 straipsnyje „Atleidimo iš darbo įsigaliojimas“ numatyta:
„Jeigu laiku nepareiškiama, kad atleidimas iš darbo teisiniu požiūriu yra niekinis (4 straipsnio pirmas sakinys, 5 ir 6 straipsniai), atleidimas iš darbo laikomas automatiškai įsigaliojusiu <...>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
10 TC nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. pagal vienų metų terminuotą darbo sutartį dirbo slaugytojos padėjėja Haus Jacobus.
11 2022 m. spalio 6 d. raštu Haus Jacobus atleido TC iš darbo nuo 2022 m. spalio 21 d.
12 2022 m. lapkričio 9 d. mediciniškai buvo nustatyta, kad TC yra 7 savaites nėščia. 2022 m. lapkričio 10 d. ji apie tai pranešė Haus Jacobus.
13 2022 m. gruodžio 13 d. laišku TC Arbeitsgericht Mainz (Mainco darbo teismas, Vokietija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pareiškė ieškinį dėl atleidimo iš darbo, motyvuodama tuo, kad atleidimo iš darbo dieną ji buvo nėščia.
14 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) jurisprudenciją KSchG 4 straipsnio ketvirtas sakinys, kuriame numatyta, kad tuo atveju, kai atleidimą iš darbo turi patvirtinti institucija, terminas kreiptis į Arbeitsgericht (darbo teismas) pradedamas skaičiuoti tik nuo pranešimo darbuotojui apie institucijos sprendimą, netaikomas, kai darbdavys informuojamas apie nėštumą po atleidimo iš darbo, todėl pagal KSchG 7 straipsnį atleidimas iš darbo laikomas galiojančiu pasibaigus šio įstatymo 4 straipsnio pirmame sakinyje numatytam trijų savaičių terminui, nepaisant MuSchG 17 straipsnyje numatytos specialios apsaugos nuo atleidimo iš darbo, išskyrus atvejus, kai pagal KSchG 5 straipsnį pateikiamas prašymas priimti pavėluotai pareikštą ieškinį.
15 Taigi, kadangi TC nepateikė tokio prašymo, pagal šias KSchG nuostatas jos ieškinį reikia atmesti. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl jų atitikties Sąjungos teisei, visų pirma atsižvelgiant į 2009 m. spalio 29 d. Sprendimą Pontin (C‑63/08, toliau – Sprendimas Pontin, EU:C:2009:666), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad nėščios moters ieškinio pareiškimo galimybės reglamentuotos laikantis veiksmingumo principo.
16 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, pirma, pagal dalį Vokietijos doktrinos dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų nėščių moterų teisminė apsauga tampa pernelyg sudėtinga dėl to, kad tuo pat metu taikomi skirtingi itin trumpi terminai, dėl kurių gali būti netaikoma apsauga nuo atleidimo iš darbo ir kurie yra dar trumpesni, kai moteris apie savo nėštumą sužino tik po atleidimo iš darbo, arba dėl pareigų, kurias reikia vykdyti tiek darbdaviui, tiek Arbeitsgericht (darbo teismas).
17 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad pagal MuSchG 17 straipsnį nėščiai darbuotojai pagal Sąjungos teisę leidžiama remtis specialia apsauga nuo atleidimo iš darbo, pranešant apie savo nėštumą darbdaviui po atleidimo iš darbo net ir pasibaigus KSchG 4 straipsnyje numatytam trijų savaičių terminui šiam atleidimui užginčyti ir MuSchG 17 straipsnyje numatytam dviejų savaičių terminui. Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių veiksmingos teisminės gynybos principą, neatrodo, jog nėščia darbuotoja turi laikytis KSchG 5 straipsnyje numatytos procedūros tam, kad jos ieškinys būtų patenkintas. Iš tiesų, kai darbuotoja, pasibaigus šiam dviejų savaičių terminui, praneša savo buvusiam darbdaviui, kad atleidimo iš darbo momentu buvo nėščia, darbdavys tai gali vertinti tik kaip būdą laikyti darbo santykių nutraukimą negaliojančiu.
18 Šiomis aplinkybėmis Arbeitsgericht Mainz (Mainco darbo teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Vokietijos nacionalinės teisės nuostatos, įtvirtintos [KSchG] 4 ir 5 straipsniuose, kuriuose numatyta, kad moteris, kuriai, kaip nėščiajai, taikoma speciali apsauga nuo atleidimo iš darbo, būtinai turi pareikšti ieškinį per jame nustatytą terminą, kad ši apsauga būtų išsaugota, yra suderinamos su [Direktyva 92/85]?“
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
19 Haus Jacobus teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes atsakymas į pateiktą klausimą nėra svarbus sprendimui pagrindinėje byloje priimti.
20 Ši bendrovė tvirtina, kad, pirma, savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nėščia darbuotoja turi pasinaudoti nacionalinėje teisėje numatyta teisių gynimo priemone – šiuo atveju numatyta KSchG 5 straipsnyje, – kad pasiremtų pagal Direktyvą 92/85 jai suteikiamomis teisėmis. Atsakymas į šį klausimą tiesiogiai išplaukia iš šios direktyvos 12 straipsnio, kuriame numatyta, kad visos darbuotojos, manančios, kad buvo pažeistos jų teisės dėl šioje direktyvoje numatytų pareigų nesilaikymo, turi ginti savo teises pasinaudodamos nacionalinėje teisėje numatytomis teisių gynimo priemonėmis.
21 Antra, kadangi pagrindinėje byloje aptariama darbuotoja nepateikė prašymo priimti pavėluotai pareikštą ieškinį, kaip tai suprantama pagal KSchG 5 straipsnį, siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje nebūtina nagrinėti pateikto klausimo dėl šiame straipsnyje numatytos teisių gynimo priemonės veiksmingumo.
22 Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pozicija, kad valstybės narės privalo leisti nėščiai darbuotojai remtis iš Direktyvos 92/85 kylančių pareigų nesilaikymu nepasinaudojus teisių gynimo priemone pagal nacionalinę teisę, kaip numatyta KSchG 5 straipsnyje, viršytų šios direktyvos 10 straipsnio 3 punkte ir 12 straipsnyje numatytą apsaugą.
23 Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikti klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Vapo Atlantic, C‑604/21, EU:C:2023:175, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
24 Nagrinėjamu atveju, pirma, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 20 ir 22 punktuose minėti Haus Jacobus argumentai susiję su pateikto klausimo esme, o ne su prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu. Be to, tariamai akivaizdus atsakymo į šį klausimą pobūdis negali pateisinti išvados dėl ieškinio nepriimtinumo. Iš tiesų, net darant prielaidą, kad tai yra klausimas, į kurį, vienos iš pagrindinės bylos šalių nuomone, atsakymas nekelia jokių pagrįstų abejonių, prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kuriame pateikiamas toks klausimas, vis dėlto netampa nepriimtinas (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Vapo Atlantic, C‑604/21, EU:C:2023:175, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
25 Kita vertus, kalbant apie šio sprendimo 21 punkte minėtą argumentą, reikia konstatuoti, kad pateiktas klausimas susijęs ne su KSchG 5 straipsnyje numatytos teisių gynimo priemonės veiksmingumu, o su tuo, ar pareiga pasinaudoti tokia teisių gynimo priemone siekiant apginti pagal Direktyvą 92/85 suteikiamas teises atitinka iš veiksmingumo principo kylančius reikalavimus.
26 Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl prejudicinio klausimo
27 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 92/85 10 ir 12 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias nėščia darbuotoja, sužinojusi apie nėštumą tik pasibaigus ieškinio dėl atleidimo iš darbo pareiškimo terminui, tam, kad galėtų pareikšti tokį ieškinį, privalo per dviejų savaičių terminą pateikti prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį.
28 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 92/85 10 straipsnio 1 punktą valstybės narės turi imtis būtinų priemonių uždrausti šioje nuostatoje nurodytų darbuotojų atleidimą iš darbo nuo jų nėštumo pradžios iki šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų motinystės atostogų pabaigos, išskyrus su jų padėtimi nesusijusius išskirtinius atvejus, leidžiamus pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką, ir, kai taikoma, jei kompetentinga institucija yra davusi savo sutikimą.
29 Pagal Direktyvos 92/85 12 straipsnį valstybės narės taip pat turi į savo vidaus teisę įtraukti būtinas priemones, kurios suteiktų teisę visoms darbuotojoms, manančioms, kad buvo pažeistos jų teisės dėl šioje direktyvoje numatytų pareigų nesilaikymo, įskaitant numatytąsias jos 10 straipsnyje, pareikšti ieškinį teisme. Šio 10 straipsnio 3 punkte konkrečiai numatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių apsaugoti nėščias darbuotojas nuo atleidimo iš darbo, kuris pagal tą patį straipsnį yra neteisėtas, padarinių.
30 Šios nuostatos, visų pirma Direktyvos 92/85 12 straipsnis, yra konkreti Sąjungos teisės asmenims suteiktų teisių veiksmingos teisminės gynybos principo išraiška šioje direktyvoje (Sprendimo Pontin, 41 punktas).
31 Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad nors valstybės narės pagal Direktyvos 92/85 12 straipsnį nėra įpareigotos imtis kokios nors apibrėžtos priemonės, vis dėlto jų pasirinkta priemonė turi užtikrinti veiksmingą ir efektyvią teisminę apsaugą, realiai atgrasyti darbdavį ir būti bet kuriuo atveju adekvati patirtai žalai (Sprendimo Pontin, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
32 Dėl pagal Sąjungos teisę asmenims suteiktų teisių veiksmingos teisminės gynybos principo pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (Sprendimo Pontin, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
33 Kalbant apie lygiavertiškumo principą, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos jo neatitinka.
34 Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės proceso teisės nuostatos taikyti Sąjungos teisę tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame procese, į proceso eigą ir jo ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose. Turint tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo BMW Bank ir kt., C‑38/21, C‑47/21 ir C‑232/21, EU:C:2023:1014, 304 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
35 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad teisinio saugumo sumetimais nustatomi naikinamieji protingi terminai ieškiniui pareikšti nepažeidžia Sąjungos teisės ir kad dėl tokių terminų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo Kempter, C‑2/06, EU:C:2008:78, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Dėl naikinamųjų terminų, kiek tai susiję su nacionalinės teisės normomis, patenkančiomis į Sąjungos teisės taikymo sritį, pažymėtina, kad valstybės narės turi nustatyti terminus, atsižvelgdamos pirmiausia į tai, kokią svarbą suinteresuotiesiems asmenims turės būsimi sprendimai, į procedūros ir taikytinų teisės aktų sudėtingumą, asmenų, kuriems jie gali būti skirti, skaičių ir kitus svarbius viešus ar privačius interesus, į kuriuos būtina atsižvelgti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Pontin 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Land Sachsen-Anhalt (Tarnautojų ir teisėjų darbo užmokestis), C‑773/18–C‑775/18, EU:C:2020:125, EU:C:2020:125, 69 punktą).
36 Taigi, atsižvelgiant, be kita ko, į teisinio saugumo principą, veiksmingumo principo reikalavimai iš principo nedraudžia ieškiniui, kuriuo siekiama grąžinti neteisėtai atleistą iš darbo darbuotoją į darbą atitinkamoje įmonėje, nustatyti palyginti trumpą naikinamąjį terminą. Iš tiesų gali egzistuoti su teisiniu saugumu susijęs tiek iš darbo atleistų nėščių darbuotojų, tiek darbdavių interesas, kad galimybė pareikšti tokį ieškinį teisme būtų ribojama laiko atžvilgiu, turint omenyje visų pirma grąžinimo į darbą pasekmes visiems susijusiems asmenims, jeigu tai būtų padaryta praėjus ilgam laiko tarpui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Pontin 60 ir 61 punktus).
37 Vis dėlto, kalbant apie nacionalinės teisės nuostatas, kuriose numatytas penkiolikos dienų naikinamasis terminas, taikomas ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo negaliojančiu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, pirma, toks terminas turi būti laikomas itin trumpu, ypač turint omenyje padėtį, kurioje yra moteris nėštumo pradžioje, ir, antra, nėštumo laikotarpiu iš darbo atleistai darbuotojai būtų labai sudėtinga gauti reikiamą teisinę pagalbą ir prireikus pareikšti ieškinį (Sprendimo Pontin 62 ir 65 punktai).
38 Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad, atsižvelgiant į byloje, kurioje priimtas Sprendimas Pontin, nagrinėtas nacionalinės teisės nuostatas, nėščia darbuotoja, kuri dėl vienos ar kitos priežasties praleido terminą, kaip pabrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nebeturi galimybės pareikšti ieškinio savo teisėms, atleidus ją iš darbo, apginti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Pontin 66 punktą).
39 Remdamasis, be kita ko, šiomis išvadomis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėtomis procesinėmis taisyklėmis, sukuriančiomis procesinių sunkumų, dėl kurių nėščių moterių teisių, kylančių iš Direktyvos 92/85 10 straipsnio, įgyvendinimas tampa pernelyg sudėtingas, nesilaikoma veiksmingumo principo reikalavimų, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Pontin 67 ir 69 punktus).
40 Šiuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal KSchG 4 straipsnio pirmą sakinį ieškinys dėl atleidimo iš darbo turi būti pareikštas per tris savaites nuo rašytinio pranešimo apie atleidimą iš darbo. Vis dėlto pagal KSchG 5 straipsnį pasibaigus šiam terminui nėščios darbuotojos ieškinys gali būti priimtinas, jeigu ji, sužinojusi apie nėštumą tik pasibaigus šiam trijų savaičių terminui, pateikia tokį prašymą. Šis prašymas turi būti pateiktas per dvi savaites nuo aplinkybių, susijusių su kliūtimi pareikšti ieškinį, pašalinimo.
41 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad pagrindinėje byloje aptariama darbuotoja, kuri per tris savaites nuo rašytinio pranešimo apie atleidimą iš darbo nepareiškė ieškinio dėl atleidimo iš darbo, tokio prašymo nepateikė, todėl jos ieškinys turi būti atmestas, nebent, kaip jis mano, pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos prieštarauja veiksmingumo principui.
42 Šis teismas pažymi, kad KSchG 4 straipsnio pirmame sakinyje numatytu trijų savaičių terminu siekiama užtikrinti teisinį saugumą; tas pats pasakytina apie dviejų savaičių terminą, per kurį turi būti pateiktas KSchG 5 straipsnio 3 dalyje numatytas prašymas priimti pavėluotai pareikštą ieškinį.
43 Atsižvelgiant į tai, kaip priminta šio sprendimo 35 punkte, nustatydamos naikinamuosius terminus valstybės narės turi ne tik atsižvelgti į teisinį saugumą. Taip pat reikia atsižvelgti į kitus veiksnius, kaip antai sprendimų, kuriuos reikia priimti, svarbą suinteresuotiesiems asmenims arba kitus viešuosius ar privačius interesus.
44 Direktyvos 92/85 10 straipsnyje garantuojama nėščių darbuotojų apsauga nuo atleidimo iš darbo yra svarbus veiksnys, į kurį valstybės narės turi atsižvelgti.
45 Iš tiesų būtent atsižvelgdamas į pavojų, kurį galimas atleidimas iš darbo keltų nėščios darbuotojos fizinei ir psichinei būklei, Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 92/85 10 straipsnyje numatė specialią moters apsaugą, uždrausdamas atleisti ją iš darbo (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 22 d. Sprendimo Porras Guisado, C‑163/16, EU:C:2018:99, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
46 Žinoma, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad KSchG 5 straipsnis leidžia, pateikiant prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį, pavėluotai pareikšti ieškinį, kai yra pasibaigęs įprastas trijų savaičių terminas ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pareikšti, kai moteris dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių dar nežinojo apie savo nėštumą.
47 Vis dėlto reikia pažymėti, pirma, kad šis prašymas priimti pavėluotai pareikštą ieškinį turi būti pateiktas per dvi savaites nuo aplinkybių, susijusių su kliūtimi pareikšti ieškinį, pašalinimo, o tai, Teisingumo Teismo nuomone, yra itin trumpas terminas, ypač turint omenyje padėtį, kurioje yra moteris nėštumo pradžioje (Sprendimo Pontin, 62 punktas).
48 Antra, reikia pabrėžti, kad šis dviejų savaičių terminas yra trumpesnis nei įprastas trijų savaičių terminas, numatytas KSchG 4 straipsnio pirmame sakinyje ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pareikšti.
49 Taigi nėščiai darbuotojai, kuri atleidimo iš darbo momentu žinojo apie savo nėštumą, suteikiamas trijų savaičių terminas tokiam ieškiniui pareikšti. Kita vertus, darbuotoja, kuri iki šio termino pabaigos nežino apie nėštumą dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių, turi tik dvi savaites pateikti prašymą leisti pareikšti tokį ieškinį, o tai reiškia, kad labai sutrumpinamas terminas gauti reikiamą teisinę pagalbą ir prireikus parengti ir pateikti ne tik prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį, bet ir patį ieškinį. Iš tiesų, kaip savo rašytinėse pastabose pažymi Komisija, KSchG 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šis ieškinys iš esmės pateikiamas tuo pat metu kaip ir minėtas prašymas.
50 Šiuo klausimu Haus Jacobus savo rašytinėse pastabose tvirtina, kad prašymui priimti pavėluotai pareikštą ieškinį netaikomi konkretūs formos reikalavimai ir kad jis gali būti pareikštas net žodžiu bet kurio teismo, įskaitant jurisdikcijos neturintį teismą, kanceliarijoje. Komisija savo ruožtu tvirtina, kad net jei vien ieškinio dėl atleidimo iš darbo pareiškimo nepakanka, kad būtų galima manyti, jog toks prašymas buvo pateiktas, vis dėlto jis gali būti numanomas.
51 Vis dėlto, net jei po patikrinimų, kuriuos turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimas, paaiškėtų, kad šios patikslinančios pastabos yra teisingos, tuo atveju, kai, kaip nagrinėjamu atveju, darbuotoja sužino, kad yra nėščia, pasibaigus trijų savaičių terminui po atleidimo iš darbo, ji turi ne tik pareikšti ieškinį, bet ir per dvi savaites pateikti prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį, o to nepadarius ji netenka teisės pareikšti ieškinį, t. y. per trumpesnį terminą nei tas, kurį ši darbuotoja būtų turėjusi, jei būtų žinojusi apie savo nėštumą atleidimo iš darbo momentu. Taigi dėl šio dviejų savaičių termino minėtai darbuotojai gali būti labai sunku gauti teisinę pagalbą, taip pat prireikus parengti ir pateikti ne tik prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį, bet ir patį ieškinį.
52 Trečia, kaip savo rašytinėse pastabose pažymi ir Komisija, KSchG 5 straipsnio 3 dalyje numatyto dviejų savaičių termino eigos pradžia, t. y. nuo „aplinkybių, susijusių su kliūtimi pareikšti ieškinį, pašalinimo“ momento, nėra visiškai aiški, o tai gali apsunkinti naudojimąsi Direktyva 92/85 garantuojamomis teisėmis.
53 Galiausiai, ketvirta, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pagal MuSchG 17 straipsnio 1 dalies antrą sakinį atleista darbuotoja privalo nedelsdama informuoti darbdavį apie savo nėštumą. Atsižvelgiant į šią pareigą, šiam teismui kyla klausimas, ar papildomas reikalavimas, pagal kurį ši darbuotoja turi pateikti teismui prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį, turi būti laikomas nesuderinamu su veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimais.
54 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog tai, kad darbuotoja privalo ne tik nedelsdama informuoti darbdavį apie savo nėštumą, bet ir per dviejų savaičių terminą pateikti teismui prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį bei iš principo patį ieškinį, leidžia parodyti pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytos sistemos, įtvirtinančios kelias kartu taikomas pareigas, kurios turi būti įvykdytos laikantis skirtingų, bet susikertančių terminų, privalomų tiek darbdavio, tiek teismo atžvilgiu, sudėtingumą.
55 Vis dėlto vien darbdavio informavimas iš principo negali būti laikomas lygiaverčiu nacionalinės proceso teisės aktuose reikalaujamo pareiškimo pateikimui teismui, kad būtų užginčytas atleidimas iš darbo, arba bent jau tam, kad būtų sustabdytas naikinamasis terminas šiam atleidimui iš darbo užginčyti.
56 Iš to išplaukia, kad reikalavimas pateikti teismui prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį savaime negali būti laikomas nesuderinamu su veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimais, net jei nacionalinės teisės normose, be kita ko, numatyta suinteresuotos darbuotojos pareiga nedelsiant informuoti darbdavį apie savo nėštumą.
57 Kita vertus, procesinės taisyklės, reglamentuojančios tokį prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį, tam tikrais atvejais gali būti nesuderinamos su veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimais.
58 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad panašu, jog KSchG 5 straipsnyje numatytas dviejų savaičių terminas sukelia procesinių sunkumų, dėl kurių gali būti pažeistas veiksmingumo principas, taigi ir pagal Direktyvą 92/85 asmenims suteiktų teisių veiksmingos teisminės gynybos principas, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tiesų atrodo, kad šis terminas, kuris yra gerokai trumpesnis nei šio įstatymo 4 straipsnyje numatytas įprastas terminas, atsižvelgiant į padėtį, kurioje yra moteris nėštumo pradžioje, yra itin trumpas ir dėl to nėščiai darbuotojai gali būti labai sunku gauti teisinę pagalbą ir prireikus parengti ir pateikti prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį ir patį ieškinį, juo labiau kad gali kilti neaiškumų, kylančių dėl minėto dviejų savaičių termino eigos pradžios ir skirtingų terminų, kurių reikia laikytis tiek darbdavio, tiek teismo atžvilgiu, susikirtimo.
59 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 92/85 10 ir 12 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias nėščia darbuotoja, sužinojusi apie nėštumą tik pasibaigus terminui, per kurį turi būti pareikštas ieškinys dėl atleidimo iš darbo, tam, kad galėtų pareikšti tokį ieškinį, privalo per dviejų savaičių terminą pateikti prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį, jeigu su šiuo prašymu susijusios procesinėmis taisyklėmis, kurios apsunkina nėščių moterų teisių, kylančių iš Direktyvos 92/85 10 straipsnio, įgyvendinimą ir padaro jį pernelyg sudėtingą, nesilaikoma veiksmingumo principo reikalavimų, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
60 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) 10 ir 12 straipsniai
turi būti aiškinami taip:
pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias nėščia darbuotoja, sužinojusi apie nėštumą tik pasibaigus terminui, per kurį turi būti pareikštas ieškinys dėl atleidimo iš darbo, tam, kad galėtų pareikšti tokį ieškinį, privalo per dviejų savaičių terminą pateikti prašymą priimti pavėluotai pareikštą ieškinį, jeigu su šiuo prašymu susijusios procesinėmis taisyklėmis, kurios apsunkina nėščių moterų teisių, kylančių iš Direktyvos 92/85 10 straipsnio, įgyvendinimą ir padaro jį pernelyg sudėtingą, nesilaikoma veiksmingumo principo reikalavimų, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Parašai.